Pastarųjų savaičių „Google Chrome“ atnaujinimų ciklas tapo intensyviu išbandymu tiek sistemų administratoriams, tiek saugumo specialistams. Per trumpą laiką išleisti keli kritiniai saugumo paketai – įskaitant skubų pataisymą aktyviai išnaudojamam zero-day pažeidžiamumui (CVE-2026-125350), tarpinius 157 šakos pataisymus bei stambų Chrome 158 leidimą, kuriame užlopyta daugiau nei 200 pažeidžiamumų. Šiame straipsnyje nagrinėjame technines šių pažeidžiamumų priežastis, Chromium architektūros gynybos mechanizmus bei paties atnaujinimo proceso („Google Update“ / „Omaha“) trikdžius.
1. Pažeidžiamumų anatomija: atminties valdymas ir CVE-2026-125350
Didžioji dalis kritinių naršyklės pažeidžiamumų išlieka susiję su nesaugiu atminties valdymu C++ kodo bazėje. Skubus CVE-2026-125350 pataisymas atkreipė dėmesį į use-after-free (UAF) tipo klaidą XML apdorojimo grandyje (libxml2 / susijusiuose parseriuose).
- Use-After-Free (UAF) mechanika: kai dinamiškai išskirta atminties sritis (heap) atlaisvinama, bet rodyklė (pointer) į ją lieka aktyvi, užpuolikas per specialiai suformuotą turinį gali perrašyti atlaisvintą atminties bloką savo duomenimis ir perimti vykdymo srautą (arbitrary code execution).
- V8 ir Blink atakų paviršius: be XML apdorojimo, didelė dalis 157 ir 158 versijose užlopytų spragų apėmė „JavaScript“ variklį V8 (type confusion, out-of-bounds read/write) bei atvaizdavimo variklį Blink.
- Sandbox apeinamumo rizika: nors „Chrome“ izoliuoja Renderer procesus griežtoje smėlio dėžėje (sandbox), modernios atakos dažnai jungia kelias spragas į vieną grandinę (exploit chain): pirmoji (pvz., V8 arba Blink) suteikia kodo vykdymą