Lietuvių aktorė užkariavusi arabų širdį

Aktorė Birutė Marcinkevičiūtė arabų šalyse.
Asmeninė svetainė: www.birutemar.lt

Interviu su aktore parengė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Birutė Marcinkevičiūtė (Birutė Mar) ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje savo kūrybiniais darbais pasižymėjusi aktorė, režisierė bei rašytoja. Nuo vaikystės jautusi didelę trauką teatro scenai, B. Mar kryptingai siekė įsitvirtinti šioje srityje - mokėsi Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute, įgijo teatro ir kino aktorės bei režisierės aukštojo mokslo diplomus.

Nuo 1998 m. kuriančiai, virš trisdešimties Europos ir pasaulio šalių jau aplankiusiai ir savarankiškus teatro, literatūros, muzikos projektus, kamerinius ir monospektaklius ten pristačiusiai, B. Mar nesvetimas ir arabiškos teatro scenos skonis. Nuo pirmojo surengto Fudžeiros (JAE) tarptautinio monospektaklių festivalio dalyvaujanti aktorė buvo įvertinta už indėlį į monospektaklių raidą, atsiėmė garbingą apdovanojimą iš paties Fudžeiros šeicho rankų bei paliko ryškų pėdsaką festivalio žiūrovų bei dalyvių širdyse, kur B. Mar yra prisimenama kaip tikra monospektaklių karalienės.

Pati Birutė Mar, nepaisydama kultūrinių skirtumų, kalba apie arabų kraštus kaip apie savo antruosius namus. Prisimindama arabų žmonių skleidžiamą šilumą bei pagarbą, aktorė teigia visada norinti vėl apsilankyti arabų šalyse bei laukianti kvietimų dalyvauti naujuose rengiamuose festivaliuose.

Jūs nuo vaikystės susijusi su menine veikla. Baigėte J.Naujalio meno mokyklą, vėliau įgijo teatro ir kino aktorės bei režisierės diplomus. Kas paskatino rinktis tokį kelią?

Booking.com

Teatru „susirgau“ dar mokykloje, vaidindama vaikų dramos studijoje, dalyvaudama Kauno muzikinio teatro spektakliuose. Tuomet atsivėrė tarsi visai kitoks scenos pasaulis, žymiai paslaptingesnis, įdomesnis ir prasmingesnis. Stovėdama scenoje savimi jaučiausi labiau nei gyvenime.

Pradžioje buvote labiau susijusi su muzikos sritimi, baigėte fortepijono specialybę kodėl nusprendėte rinktis aktorystę?

Taip, vienuolika metų atsimokiau fortepijono ir jau buvau pusiaukelėje tapti pianiste – bet... tiesiog sėdėdama prie fortepijono ir žiūrėdama į klavišus dažnai jaučiau, kad kažkas ne taip. O stovėdama veidu į žiūrovų salę (pavyzdžiui, deklamuodama eiles ar vaidindama dramos studijoje) visados buvau labai laiminga. Tai turbūt buvo tarsi vidinis žinojimas, kad teatras – mano kelias.

Kada ir kaip prasidėjo jūsų kūrybinis savarankiškas kelias?

Prasidėjo baigus teatro studijas Peterburge, kuomet pargrįžus į Lietuvą vaidinau Vilniaus rusų dramos teatre Poliną F.Dostojevskio „Lošėjuje“, netrukus režisavau pirmąjį savo spektaklį – S.Beketo „Laimingas dienas“ Kauno dramos teatre. Prasidėjo labai atsargiai, nelabai pasitikint savimi. Nebuvau iš tų drąsiųjų. Po metų tuometinis Lietuvos akademinio dramos teatro vadovas, režisierius J.Vaitkus mane priėmė į teatro aktorių trupę. Nors be galo norėjau vaidinti, bet keletą metų nesulaukiau įdomių vaidmenų teatre. Tuomet supratau, kad turiu imtis iniciatyvos pati. Taip atradau monospektaklį, sau artimiausią žanrą – ir netikėtai pirmąjį monospektaklį „Žodžiai smėlyje“ lydėjo sėkmė: nuo 1998 metų su spektakliais ir bendražygių-kūrėjų nedidele trupe jau esame aplankę virš trisdešimties šalių, dalyvavę daugybėje teatro festivalių – ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Arabų šalyse, Afrikoje, JAV ir Pietų Amerikoje.

Jūs jau beveik 20 m. kuriate savarankiškus teatro, literatūros, muzikos projektus, kamerinius spektaklius, monospektaklius, esate aplankiusi daugybę Europos ir nemažai Rytų šalių - Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Libanas, Kuveitas, Marokas, Alžyras. Gal turite pastebėjimų kuo skiriasi/turi išskirtinių bruožų teatras islamiškuose kraštuose?

Arabų šalis atradau visai netikėtai – kuomet prieš gerą dešimtmetį žinomas Rusijos teatro kritikas ir prodiuseris V.Chazanovas, matęs mano spektaklius Europos festivaliuose, pasiūlė monospektaklį „Antigonė“ parodyti Šardžos tarptautiniame teatrų festivalyje (JAE). Tuomet buvome bene vieninteliai festivalio dalyviai, atstovavę Europos teatrą. Buvo be galo įdomu – ir tenykštė kultūra, ir pats gyvenimas. Suvaidinę Šardžos festivalyje, buvome pakviesti ir į pirmąjį Fudžeiros monospektaklių festivalį, ir į kitas arabiškas šalis – Jordaniją, Libaną, Kuveitą. Sakyčiau, teatras ten visai kitoks – gal europietiška prasme atrodo primityvokas, pernelyg „melodramatiškas“, tačiau tenykščių žmonių labai mėgstamas, nors ne toks metaforiškas ar modernus kaip Europoje – ten dar nėra taip išsivystęs režisūros menas, scenoje karaliauja aktorius. Žiūrovai arabų šalyse be galo atviri, priima viską plačia širdimi, mėgsta pratrūkti ploti spektaklio metu, jei aktorius kažką stipriai išgyvena, ar net publika garsiai sušunka, reaguodama į sceninį veiksmą.

VISĄ INTERVIU SKAITYKITE: www.arabicforum.lt/straipsniai