Teatras artimuosiuose rytuose (I-dalis)

1 pav. Teatro aktorius artimuosiuose rytuose

Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Paklausus Vakarų pasaulio atstovo, kas pirmiausia šauna į galvą išgirdus žodžius „islamo menas“, greičiausiai išgirstume apie kaligrafiją, galbūt arabiškas miniatiūras, architektūrinius mečečių šedevrus. Arabų teatras, turbūt, liktų paskutinis sąraše, kurį paminėtume kalbant apie artimųjų rytų meną. 

Ir iš tiesų, arabiškas teatras nesivystė taip sparčiai, kaip kitos meno šakos, tokios kaip kaligrafija. Teatro užuomazgas galime rasti tik vėlyvuosiuose viduramžiuose, kuomet Ḫayāl al-ḍill, arba šešėlių teatras, ir panašūs gatvės pasirodymai ėmė linksminti nekilmingą islamišką visuomenę. Kuomet Vakarų pasaulis didžiavosi klestinčiu teatro žanru, o didžiausiuose Europos miestuose stovėjo įstabūs teatro rūmai, tokie kaip La Scala Italijoje, iki pat XIX a. arabų pasaulis vis dar neturėjo išvystyto meno žanro, kurį galėtų pavadinti teatru.

Tačiau XIX a. viduryje užgimė modernus arabų teatras, kuriam pamatus padėjo sparčiai besivysčiusi arabų literatūra ir naujas dramos žanras. Apie arabų teatro atsiradimą egzistuoja dvi nuomonės. Pirmoji, atstovaujama Abbas Mahmud al-Aqqad, Naguib Mahfuz, Mustdafa Badawi teigia, kad iki XIX a. arabų teatras neegzistavo ir laikosi nuomonės, kad teatro žanras į arabų pasaulį atkeliavo iš Vakarų, Napoleono ekspedicijos į Egiptą metu (1798 – 1801 m.), kuomet prancūzų diletantai ėmėsi linksminti Napoleono armijos karius atlikdami kelis vaidinimus.

Tačiau vyrauja ir kitokia nuomonė apie arabų teatro ištakas. Ali al-Rai, Ibrahim Hamada, Shmuel Moreh teigia, kad arabų teatras yra neatsiejamas kontinuumas, kurio apraiškas galima aptikti ir arabų literatūros pavelde. Tarp tokių apraiškų, kurios egzistavo arabų pasaulyje prieš modernaus teatro atsiradimą, išskiriamas šešėlių teatras Ḫayāl al-ḍill, kuris minimas dar Abasidų eroje (750-1258 m.), Ibn Daniīāl pjesės (1248-1311 m.), bei Kilimo teatras Šiaurės Afrikoje, vykęs per religines šventes. Kiek vėliau minimas tradicinis teatras qarakuz – itin populiarus Sirijoje, egzistavęs ir kitose arabų šalyse greta europietiško teatro iki vėlyvo XIX a.

S. Moreh savo tyrime iškelia hipotezę, jog arabų pasaulyje teatro žanras buvo žinomas dar ankstyvaisiais islamo atsiradimo metais, tačiau arabų požiūris į teatro žanrą, dar prieš islamo atsiradimą, galimai buvo įtakotas negatyvių krikščionių ir žydų religinių autoritetų nuomonių, kurie apskritai atmetė dramos žanrą kaip vulgarų ir anti-religinį.

Taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad teatras arabų pasaulyje atsirado tik veikiamas europietiškos įtakos. Nėra abejonių, kad XIX a. pab. – XX a. pr. vakarietiški spektakliai, vaidinimai ir įvairūs jų stiliai buvo importuoti į arabų miestus ir svariai įtakojo arabų teatrines praktikas, bet pavienių tradicinio arabų teatro apraiškų būta per visą islamo gyvavimo laikotarpį apie kurias kviečiu skaityti toliau.

Booking.com

Senovės Egiptas

2 pav. Ozirio prisikėlimas

Egzistuoja įrodymai, kad jau senovės Egipto šventyklose buvo rodomi dramos spektakliai. Senovės faraonų raštuose, datuojamuose 2500 pr. Kr. likę dialogų įrašų, sceninių krypčių nurodymų ir dramatiškų pokalbių. Ypač svarbios buvo karūnavimo apeigų „dramos“, kurios buvo atliekamos procesijos stiliumi. Vienas žinomesnių rastų tekstų yra „Memphite Creation Drama“, kurioje buvo pasakojama Ozirio mirties ir prisikėlimo drama. Įvairūs pavyzdžiai rodo, kad senovės Egipto draminiuose vaidinimuose atsispindėjo legendos bei religiniai motyvai.

3 pav. Šāhnāmeh knygos miniatiūra.
Muzikantas linksmina valdovą
Bahrām Gur ir jo kolegas

Nuo Aleksandro Didžiojo iki Mogulų imperijos 

Nuo III a. pr. Kr iki Mogulų imperijos įkūrimo XIII a. matomos nežymios tradicinio vietinio teatro apraiškos. Sasanidų imperijoje Irane (225-652 m.) istoriniai šaltiniai pasakoja apie čigonų migraciją iš Indijos į Iraną per imperijos valdomas žemes. Gal būt paskatintas šios migracijos, Irano poetas Ferdowsi savo epinėje poemoje „Šāhnāmeh“ rašo apie legendinį Sasanidų karalių Bahrām Gur (420 – 438 m.), kurio įsakymu į imperiją buvo atvežta dešimt tūkstančių muzikantų, šokėjų ir artistų iš Indijos.

Kuomet VII a. artimųjų rytų regione ėmė plisti islamo religija, buvo jaučiamas visiškas štilis teatrinių pasirodymų srityje, kadangi ortodoksinis islamas laikė dramos žanro pasirodymus įtartinais ir netinkamais dėl pasirodymuose vaizduojamų jau mirusių arba įsivaizduojamų personažų. Labiau konservatyvūs religiniai vadovai net gi pavadino tokius draminius teatro pasirodymus stabmeldyste ir neteisėtu žmogaus bandymu sukurti alternatyvią realybę tai, kurią sukūrė Dievas. Kadangi gyvų būtybių bei gyvūnų vaizdavimas islamo religijoje yra draudžiamas, žmogaus vaizdavimas teatro scenoje taip pat buvo laikomas netinkamu, vieši pasirodymai buvo uždrausti. 

4 pav. Arabiška knyga

Taigi, islamo pasaulyje ėmė sparčiai vystytis žodinis poezijos menas, istorijų pasakojimas ir recitavimas. Tokios sritys, kaip viešas epinės poezijos ar religinių istorijų recitavimas, buvo išvystytas iki dramatinio pasirodymo lygmens. Taip pat, ėmė rastis pirmosios vietinio teatro apraiškos.

Ḥikāya - imitacijos, įsikūnijimo ir pamėgdžiojimo žanras. Pasirodymo metu aktoriai dažniausiai pašaipiai pamėgdžiodavo kitą žmogų. Al-Jahiz pabrėžė ir Ḥikāya aktorių gebėjimus itin tikroviškai pamėgdžioti gyvūno skleidžiamus garsus. Pamėgdžiojimo žanras varijavo nuo mėgėjiško pasirodymo iki tikro vaidinimo, ar, tiksliau, pavienių scenų, kurios dažniausiai būdavo paremtos rašytiniais tekstais. Po XIV a. Ḥikāya sąvoka kiek pakito ir ėmė reikšti istoriją, pasakojimą, pavyzdžiui, kuomet pasakotojas viešoje vietoje pasakodavo įvairių herojų žygdarbius. Ḥikāya žanras taip pat davė pagrindus vystytis maqāma ir Ḫayāl al-ḍill žanrams. 

5 pav. VII a. maqāma apie al-Ḥarīrī. Iliustratorius  Yahya ibn Mahmud al-Wasiti, 1237 m.

Artimuosiuose rytuose epinių liaudies istorijų pasakojimų tradicijos egzistavo šimtmečiais. Tačiau IX a. pab. pasakotojas Ibn al – Magazili į savo pasakojimus ėmė įvesti dramatinius elementus bei charakterizuodavo veikėjus. XI a. toks pasakojimo būdas išsikristalizavo į literatūrinį žanrą maqāma. Maqāma yra trumpas įmantrus pasakojimas vartojant ritmišką prozą pirmuoju vienaskaitos asmeniu bei pasakojantis nuotaikingą gyvenimišką sceną. Kiekvienoje maqāma yra pasakotojas, vardu Isa ibn Hišām ir didvyris Abulfath al-Iskandarī, kuris vaidina užsimaskavusį elgetą, bandydamas užsidirbti pragyvenimui savo sąmoju ir retorikos talentu. Maqāma žanro tikslas yra ne tik atskleisti savo pasakojimo talentą, bet ir tiksliai ir vaizdžiai imituoti dialogus. Kai kurie Egipto mokslininkai, kaip Abd al-Hamid Yunis, sako, kad maqāma šaknys glūdi draminėje literatūroje, o šio žanro forma išsivystė iš vieno aktoriaus nenutrūkstamo mono-spektaklio.

6 pav. Ḫayāl al-ḍill

Ḫayāl al-ḍill - šešėlių teatro, naudojant lėles, užuomazgos yra matomos XIII a. Šis žanras yra laikomas kaip atkeliavęs iš Tolimųjų Rytų. Žodis Ḫayāl reiškia fantomą arba šešėlį. Viena ryškiausių figūrų šešėlių teatro vaidinimuose buvo Ibn Daniīāl (1248-1311 m.), kuris parašė keletą vaidinimų, vienas žymesnių – „Babat Tayf al- Ḫayāl“ – „Šešėlių fantomo durys“.

Kurraĝ, iš arabų kalbos išvertus reiškiantis medinį arkliuką, buvo užsienietiškas žaidimas, sietas su šamanistinėmis apeigomis ir derliaus ritualais. Apibūdindami kurraĝ, al-Isfahani ir

Ibn Khaldun teigė, kad aktoriai būdavo pasislėpę už arklio formos audinio, taip nurodydami į šešėlio teatro žanro užuomazgas. Arabiškos istorijos pasakoja apie persų karalių Bahrām Gur, kuris,

7 pav. Ḫayāl al-ḍill

apgulties metu, pasikinkęs medinį arklį ir pasipuošęs karūna iš saldžiųjų bazilikų kartu su savo tarnais šoko, dainavo ir šūkavo. Šis vaidinimas yra priskiriamas parodijos žanro pjesei, kurios metu buvo juokiamasi iš šamanų ir jų apeigų, kuriais šie bandydavo pasipriešinti ir nugalėti puolančius priešus. 

Būtent dėl lėlių figūrų naudojimo, šis žanras buvo laikomas netinkamu propaguoti, tačiau šešėlių teatro kūrėjai surado būdą kaip apeiti islamo draudimą vaizduoti gyvas būtybes. Atlikėjai pragręždavo lėlėse skyles ir taip teikdavo, kad lėlės su skyle nebeatvaizduoja realių gyvų žmonių. 

8 pav.  Scena iš vaidinimo „The Ta'ziyeh of Imam Hussein“

Dar viena prieš-teatrine vaidinimo forma galima laikyti muharriĝun, kitaip žinomus kaip juokdariai, bei persirengėliai. Pavyzdžiui, Damaske ir Egipte yra įrašų apie vaidinimus, kuomet aktoriai persirengdavo meškomis, beždžionėmis ar kitais gyvūnais ir pasirodydavo dideliuose žmonių pobūviuose ar tiesiog žmonių minioje gatvėje. Taip pat, žinoma daug atvejų, kuomet juokdarys vaidindavo beždžionę, nepadoriai šokdavo ir laidydavo kvailus pokštus. Tokius pasirodymus visada lydėdavo tranki muzika. 

 Svarbų indėlį į epinės dramos žanro plėtrą

9 pav. Scena „Šemr nužudo imamą Husainą“.
Ḥosayniya Mošir, Širazas, Iranas 1976 m.

įdėjo islamo šiitų bendruomenė. Ta‘ziyeh žaras, žinomas kaip rauda, šiais laikais yra laikomas kilusiu iš viešų raudojimo ceremonijų, skirtų šiitų imamui Husainui, prasidėjusių dar Bujidų imperijoje 940-76 m. Šios ceremonijos prasidėjo procesijų pavidalų ir išaugo į dramatiškos Husaino istorijos vaidybą. Savafidu imperijos valdymo metu ypač sparčiai vystėsi ta‘ziyeh raudojimo ceremonijos žanras. Šiuo laikotarpiu vykdavo didelės iškilmės, per kurias procesijos dalyviai susirinkdavo gatvėse ir, pliekdami save grandinėmis bei pjaustydamiesi peiliais bei kardais, raudodavo. XIX a. ši ceremonija jau buvo tapusi visaverte dramos forma.

ANTRA DALIS - TRADICINIS ARABŲ TEATRAS (greitai)