Zoknių aviacijos bazė

1 – 2 jų dienų ekskursija
Kaina priklauso nuo žmonių skaičiaus, dienų skaičiaus, norimų aplankyti mokamų objektų skaičiaus.

Iš Vilniaus autobusas išrieda 8 valandą ryte. Nuvažiuoti teks nei daug nei mažai 209 km ir jei važiuotume be sustojimų užtruktume 2 val. 20 min. Tačiau, kad kelionė būtų linksmesnė mes renkamės du sustojimus Ukmergėje ir Panevėžyje iš ten paimame dar po kelis žmones, o taip pat pramankštiname kojas ir išgeriame kavos.

Neskubant mūsų kelionė iki Zoknių užtrunka apie 3 valandas ir kai jau visiems važiavimas kiek pabosta autobusas sustoja prie Šiaulių oro uosto. Čia visų akys nukrypsta į kelio užkardą šalia kurios stovi ginkluotas kareivis, kuris paaiškina kad toliau važiuoti nebegalima ir teks čia palaukti kol pas mus ateis žmogus kuris palydės ekskursiją toliau. Kai jau susidomėjimas kareiviu išblėsta nusprendžiame kad jau kaip ir laikas būtų apsilankyti ten „kur karaliai pėsti vaikšto“. Kadangi šalia ne per didelis, tačiau pastatas su užrašu „Šiaulių oro uostas“, daugiau nei pusė autobuso keleivių pasileidžia link jo tikėdamiesi rasti ten tualetus. Deja durys užrakintos. Išsigelbėjimu tampa kitoje kelio pusėje esantys tankūs krūmai :) Ką padarysi..., kitą kartą žinosime, kad reikalingas dar vienas sustojimas :) .

Booking.com

Neužilgo pasirodo ir mūsų gidas, kariškis. Paaiškinęs, kad turėsime apsisukti ir sekti paskui jį, sėda į lengvąjį automobilį. Mes sekame iš paskos. Įsukame į mišką, tačiau neilgam, išnėrus iš miško autobuse pasigirsta šūksniai: “Koks lėktuvas“, „Žiūrėk, koks sraigtasparnis“, „Oho! Kokie angarai“. Vyresnieji keliautojai tuojau ima skaičiuoti, kiek čia viskas galėtų kainuoti ir kodėl angarai tarsi brezentiniai, panašūs į milžiniškas palapines. Autobusui sustojus spėliones nutraukią į autobusą įlipęs karo policininkas, kuris paprašo paruošti dokumentus, kad galėtų lankytojus sutikrinti pagal iš anksto pateiktą sąrašą ir išduotus leidimus apsilankyto karinių oro pajėgų bazėje. Staiga iš autobuso galo pasigirsta gailus balsas: „O, ne! Neįsidėjau asmens dokumento... .“ Užmaršuoliui pasisekė, karo policininkas paaiškino, kad asmens dokumentas bus reikalingas tik asmenims nuo 16 m., o šiam tik 12. Taigi pakyla užtvara ir važiuojame toliau jau pačiu oro uostu. Važiuodami šiuo keliu imame jaustis tars Amerikoje. Kodėl? Pasakoti negalime, įsipareigojome išsaugoti kai kurias karines paslaptis :) .

Priekyje pamatome dar vieną užkardą. Ją privažiavus mus paprašo išlipti iš autobuso ir paaiškina, kad toliau kelionę tęsime pėstute. Praeidami pro užkardą visi dar kartą sutikrinami pagal sąrašą, vyresnieji turi pateikti asmens dokumentą.

Instruktažas. Pasirodo jau patekome į karinės parengties zoną, kurioje gali, bet kada nuaidėti aliarmas ir prasidėti naikintuvų pakėlimas į orą. Aliarmo atveju mes irgi gauname užduotį, atsisukti į savo gidą ir besąlygiškai ir nedelsiant vykdyti jo nurodymus. Visų nusivylimui telefonus ir fotoaparatus tenka susidėti į kišenes ir kuprines. Fotografuoti bazėje griežtai draudžiama.

Susipažindinti su pagrindinėmis taisyklėmis pasukame link mūrinio pastato, šalia kurio mūsų jau lūkuriuoja lenkų kariai, mat jie šiuo metu atlieka oro policijos misiją. Vadinasi susipažinsime su šios valstybės turima oro ginkluote. Šiame pastate, kariai ir įsikūrę tarnybos metu, pasiruošę bet kada kilti naikintuvais į oro erdvę ir daryti ten tvarką. Mus nuveda į susitikimų salę, kurioje jau paruošta eksponavimui naikintuvo piloto ekipuotė.

Į priekį išeina Lenkijos oro pajėgų misijos Lietuvoje vadas, taisyklinga anglų kalba mus pasveikina ir juokaudamas suteikia garbę mūsų gidui toliau viską papasakoti lietuviškai.

Gauname pamatyti ne tik piloto įrangą, tačiau ir prisiminti fizikos dėsnius, kad suprastume kam reikalingi kai kurie daiktai, prisiminti kokios jėgos veikia kylant naikintuvui ir kiek kartų pasunkėja, įprastomis sąlygomis tik 4 kg sveriantis, piloto šalmas.

Klausimų kariams buvo daug, nes daugelį tokios įrangos iki šiol, kai kurie ekskursijos dalyviai, matė tik kompiuteriniuose žaidimuose ir galvojo, kad tai tik žaidimų kūrėjo išgalvojimai.

Kai jau klausimai išseko atėjo lemiamas momentas – kelionė prie naikintuvo. Tik pasukus plačiu asfaltuotu taku išvydome keturis didžiulius angarus ir vieno iš jų vartai ėmė keltis į viršų. Tarp ekskursijos dalyvių pasigirdo šnabždesiai, kad ten tikrai naikintuvas ir tikriausiai – F-16.

Čia ekskursija vėl buvo sustabdyta ir teko išklausyti vėl gido nurodymus kaip elgtis prie naikintuvo. Atidumas ir švara ypač reikalingi vaikštant šalia šio, kaip vėliau paaiškėjo, apie 60 mln. USD kainuojančio skraiduolio. Automobiliams netgi patiesti specialūs bėgiai per kuriuos pervažiavus iš padangų iškratomi akmenukai, gavome pasiūlymą pereiti per šiuos bėgius ir nuvalyti batų padus.

Kelis kartus apėjome su gidų apie naikintuvą „Fighting Falcon“, klausimų gidui – begalybė. Kas čia, o kas ten? Ką mato pilotas per taikiklius? Kur kabinamos raketos? Kokiu greičiausiu greičiu skrenda? O kokiu lėčiausiu? Kiek kuro telpa? Ar gali pasipildyti kuro skrisdamas? Per kiek laiko nuskrenda nuo Zoknių iki Vilniaus?

O jūs ar žinote šiuos atsakymus? Rašykite man e-paštu ir suorganizuosime tokią ekskursiją jūsų kolektyvui ;) .