Autorė: Gintarė Sereikaitė,
VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė
Legenda apie piemenį Kaldį iš Abisinijos ir jo šokančias ožkas
 |
| Piemuo Kaldis ir jo šokančios ožkos |
Vienoje populiariausių legendų apie kavos atsiradimą pasakojama apie piemenį Kaldį iš Abisinijos ir jo šokančias ožkas. Šios, paragavusios pupelių ir lapų nuo tada dar nepažinto augalo, tapdavo itin energingos. Piemuo nepabūgo išbandyti pupelių nuo paslaptingo augalo pats ir sulaukė tokio paties efekto kaip ir jo ožkos – energijos antplūdis privertė Kaldį pamiršti visus rūpesčius ir pavertė jį nenuilstančiu ir nuolat nuo ausies lyg ausies besišypsančiu ganytoju visoje Arabijoje!
Vieną dieną, vienuolis, keliavęs pro šalį, stabtelėjo iš nuostabos – šis pamatė kelias dešimtis ožkų, gyvybingai atliekančias piruetus lyg tikros šokėjos, o šeimininkas, neatsilikdamas nuo savo augintinių, keverzojo savotišką piemens suktinį. Vienuolis, nustebintas tokio reginio, ėmė domėtis kas gi čia vyksta. Tuomet Kaldis jam atskleidė paslaptį apie savo vertingą atradimą.
Vienuolis kaip mat prakuto ir nudžiugo - jo maldos pagaliau išklausytos! Vargšas vienuolis nuolatos užsnūsdavo vakarinių pamaldų metu, o štai, pranašas Mahometas jam atsiuntė tikrą dovaną, išvaduosiančią nuo gėdingo miego protrūkio tokiu šventu metu. Kalbos apie stebuklingą kavos gėrimą, pabudinusį visą vienuolyną, greitai paplito. Stebuklingos uogos tapo populiarios visoje karalystėje ir toliau plėtėsi į Rytus. |
| Omaras pamato giedantį paukštį, kuris tupėjo ant medžio, pasipuošusio žiedais ir uogomis |
Kiek vėlesnių legendų dėka, kava iš galingos medicininės priemonės buvo perklasifikuota į tikinčiųjų gėrimą. Istorija pasakoja apie 656 Hidžros metus. Musulmonų mečetės vyriausiasis Šadheli, su savo mokiniu Omaru, keliavo į piligriminę kelionę į Meką. Priėjus Emeraldo kalnus, šventikas pasisuko į savo mokinį ir pasakė, kad šis tuoj mirsiąs. Šadheli pranešė, kad greitai Omarui pasirodys šydu apsigaubęs žmogus, kurio Omaras privalės klausyti.
Šventikui išleidus paskutinį atodūsį, vidury nakties Omaras pamatė milžinišką fantomą, apsigaubusį baltu šydu. Mokinys liko nustebęs, supratęs, jog fantomas buvo ne kas kitas, o jo mokytojas Šadheli, tik gerokai išaugęs. Šventiko fantomas ėmė kasti sausą žemę ir netikėtai iš jos ėmė veržtis vanduo. Omaras, kaip lieptas, pripildė savo dubenius vandeniu ir pradėjo kelionę. Dvasia nurodė Omarui sustoti vietoje, kurioje vanduo nustos judėti.
Vanduo nurimo Omarui priėjus gražų Mokos miestelį, kuris buvo nuniokotas maro. Omaras ėmė melstis dėl sergančiųjų ir greitai buvo prilygintas pranašui Mahometui, o jo maldos išgydė ne vieną maru sirgusį. Netikėtai susirgo Mokos karaliaus dukra. Šis, nieko nelaukdamas, nunešė merginą pas Omarą, tikėdamasis stebuklo, išgydysiančio mylimą dukrą. Mergina buvusi neregėto grožio ir, kuomet Omaras ją pagydė, vyras užsimanė pagrobti karaliaus dukrą. Įsiutęs karalius ištrėmė Omarą į Ousabo kalnus.
Nelaimingas Omaras pasikūkčiodamas ėmė melstis savo mirusiam mokytojui klausdamas, ar toks likimas jam buvo nulemtas. Omaro skundus nustelbė neapsakomo grožio giesmė. Nelaimėlis pamatė giedantį paukštį, kuris sėdėjo ant medžio, pasipuošusio žiedais ir uogomis. Vyras, prisirinkęs pilnas kišenes dar neregėtų uogų, nukiūtino į savo uolą ir ėmė virti sriubą iš vandens ir kelių žolelių. Išganinga mintis atėjo Omarui – įmesti kelis ką tik nuskintus medžio vaisius į vandenį. Taip Omaras išvirė energijos suteikiantį ir maloniai kvepiantį gėrimą – kavą.
Tokia buvo populiarioji legendos versija. Ne tokia įmantri versija pasakoja apie XIII a. vid. gyvenusį šeiką Omarą – šventųjų globėją – atsitiktinai atradusį kavą Ousaboje, Arabijoje, kur Omaras buvo ištremtas už tam tikrus, neminėtinus, moralinius trūkumus. Bado akivaizdoje, Omaras ir jo pasekėjai ėmė maitintis augalų, augusių aplink, vaisiais. Tačiau, šie buvę tokie kartūs, kad Omaras nusprendė pagerinti pupelių skonį paskrudindamas jas. To pasėkoje, pupelės, nors ir įgavusios neapsakomą aromatą, tapo kietos ir neįkandamos. Omaras nepasidavė ir pabadė pupas suminkštinti užpildamas jas vandeniu. Pupelės išliko tokios pat kietos, tačiau jas sėmęs vanduo tapo rudas ir Omaras nusprendė jo paragauti. Nustebęs, kaip kavos gėrimas jį atgaivino ir pakėlė dvasią, gyvas grįžęs iš tremties Omaras buvo pramintas tikru stebuklu, išgyvenusiu sausringoje dykumoje. Atrastas gėrimas buvo išaukštintas, o pats Omaras paskelbtas šventuoju.
Comments
Post a Comment