Kava - velniškas gėrimas Dievo tarnams (3 dalis šventųjų gėrimas)

Kavos virimas rytuose

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Kava – šventųjų gėrimas 

Pirmoji istoriškai patikima data, mininti kavą, yra 1454 m. kuomet šeikas, Adeno miesto muftijus Gemaledinas Abu Mahometas Bensaidas, keliaudamas į Abisiniją pirmą kartą susipažino su gardžiuoju kavos gėrimu. Tačiau, grįžęs iš kelionės šeikas pasijutęs prastai, todėl paliepė savo pasiuntiniui kuo greičiau jam gauti kavos. Gemaledinas, po karšto kavos puodelio, ne tik pasveiko, bet ir nurodė kavą vartoti visiems dervišams, kad šie, dėl kavos žvalinančių savybių, galėtų visą naktį praleisti besimelsdami ir atlikdami kitokias religines praktikas! Taip, muftijaus pagalba, kava įgavo populiarumą visame Jemene, o kavos augalas toliau plito po arabų kraštus.

XV a. pabaigoje kavos medis įleido šaknis Mekos ir Medinos miestuose, kur jis taip pat buvo atgabentas dervišų siekiant tokių pačių religinių tikslų. XVI a. pr. kava pasirodė Egipte. Kava tapo išskirtinai dvasininkijos pamėgtu gėrimu, kurio buvo neatsisakoma ir per pamaldas ir didelių iškilmių metu.

Kavos namai Palestinoje

Tačiau, Mekoje kavos gėrimas buvo taip pamėgtas, kad, nepaisydami kavos religinių asociacijų, miestiečiai ėmė virti atskirą gėrimą, patiekiamą plačiajai visuomenei pirmuosiuose kaveh kanes – kavos namuose. Juose žmonės ėmė rinktis gerti kavą, žaisti šachmatais, aptarti dienos naujienas, dažnai susirinkusią publiką linksmindavo šokėjai ir dainininkai. Greitai Medinoje ir Kaire kava tapo įprastu kasdieniu gėrimu kaip ir Adene ir Mekoje.

Ankstyvosios kavos ruošimo technologijos, be abejonės, skyrėsi nuo dabartinių. Pradžioje, kavos nuoviras buvo ruošiamas iš kevalų ir minkštimo, buvusio aplink pupelę. Kiek vėliau kava imta virti iš pačių pupelių. Išradingieji persai dar labiau paskanino budinantį gėrimą imdami skrudinti kavos pupeles.

Booking.com