Teatras artimuosiuose rytuose (II dalis)

10 pav. Karagӧz šešėlių teatras, Stambulas

Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Tradicinis XVI - XIX a. arabų teatras

Po Mongolų invazijos artimuosiuose rytuose susikūrė dvi didžios imperijos – Osmanų ir Safavidų. Imperijų valdovai tapo vienais pagrindinių menų propaguotojų ir rėmėjų imperijose – šachų ir sultonų rūmuose klestėjo dainos šokiai ir net teatriniai pasirodymai, nepaisant islamiškų draudimų. 

Osmanų sultonai buvo dideli šešėlių teatro – karagӧz - globėjai ir gerbėjai. Ši teatro forma suklestėjo dar XIX a. pab. prie sultono Bayazido. Selimas I itin prisidėjo prie šešėlių teatro pasirodymų populiarinimo visoje imperijoje, o sultono Suleimano Didžiojo laikais šešėlių teatro pasirodymai vykdavo per didžiausias imperijos šventes ir ceremonijas, tokias kaip princų apipjaustymas. Vėliau šešėlių teatro pasirodymai tapo kone įprastu pasilinksminimo būdu ir vykdavo privačiuose sultono rūmuose kelis kartus per savaitę, o XVII a. vid. šešėlių teatro žanras Osmanų imperijoje pasiekė piką.

11 pav. Irano lėlių teatro pasirodymas

Irane šešėlių teatras nebuvo susilaukęs tokio populiarumo kaip Osmanų imperijoje, tačiau čia buvo paplitę marionečių ir lėlių-pirštinių teatras. Tradiciškai lėlių-pirštinių pasirodymai vykdavo dienos metu, o vakare būdavo rengiami marionečių spektakliai, kadangi tamsiuoju paros metu buvo mažiau pastebimos marionečių virvelės. Tokie pasirodymai būdavo dažniau rengiami miestiečiams, įrašų apie šio žanro pasirodymus valdovų rūmuose nėra.

Pasakojamosios dramos žanras, nusistovėjęs apie XIII a., buvo populiari pramoga tiek

12 pav. Tradicinis Irano lėlių teatro pasirodymas

Osmanų imperijoje tiek Irane iki pat Pirmo pasaulinio karo. Meddah, reiškiantis garbinančias giriančias kalbas, buvo pasakojamojo žanro pasirodymas, dažniausiai liečiantis religines temas bei pasakojimus apie didvyrius. Bet pamažu tokie pasakojimai Osmanų imperijoje persismelkė išmanios satyros ir parodijos stiliumi, todėl dėl tendencijos parodijuoti politiką, meddah žanras sulaukė griežtos cenzūros – nebuvo leista liesti temų apie sultoną ar pašiepti dvasininkiją.

Irane meddah analogas buvo vadinamas naqqāli. Dažniausiai tokie pasirodymai vykdavo kavos namuose, į kuriuos būdavo pardavinėjami bilietai, o už vietą vaidinimui taip pat būdavo imamas mokestis, todėl kavinių savininkai nemenkai papildydavo savo kišenes.

Booking.com

13 pav. Meddah atlikimas kavos namuose,
Osmanų imperija

Improvizacijų komedijos teatras taip pat buvo puiki sultonų ir šachų pramoga. Iš išlikusių miniatiūrų galima pamatyti, kad atlikėjai vaidindavo valdovų dvaruose. Klounas dėvėdavo aukštą skrybėlę, o kitas atlikėjas būdavo apsirėdęs ožkos oda. Dažai būdavo parodijuojami žymūs to meto žmonės. 

Vakarietiško teatro pradžia Artimuosiuose Rytuose 

XIX a. Osmanų ir Kadžarų imperijos paskendo europietiškos kultūros įtakoje. Dar XVIII a. prasidėjusių kelionių iš Artimųjų Rytų į Europą metu keliautojai itin susižavėjo europietišku teatru, kuris tapo vienu iš stimulų atsirasti europietiško stiliaus dramos teatro žanrui Artimųjų Rytų imperijose.

Pirmąja europietiško stiliaus drama, bei šiuolaikinio arabų teatro pradžia yra laikoma Libano dramaturgo Mārūn al – Naqqāš (1817–1855 m.) drama „al – Bakhil“ („Šykštuolis“) kurią, įkvėptas kelionės į Italiją bei Moljero dramos „L‘avare“ motyvais, pastatė Beirute 1847 metais. Vaidinimas buvo atliktas al – Naqqāsh namuose ir susilaukė didžiulio

14 pav. Irano aktorius naqqālipasirodymo
metu

pasisekimo, kas paskatino režisierių surengti daugiau vaidinimų žymiems miesto žmonėms ir net gi gavo leidimą pasistatyti savo namuose vaidinimams skirtą sceną. al – Naqqāš manė, kad vakarietiškas teatro žanro modelis yra tinkamiausias ir profesionaliausiai išplėtotas naujos literatūros formos pavyzdys. 

XX a. pradžioje teatro žanras pagrinde susitelkė Egipte ir Libane. Dėl įsigalėjusio europietiško teatro buvo jaučiamas tradicinio arabų teatro, kaip šešėlių ir komedijos, nuosmukis. Tačiau, verta pabrėžti, kad tradicinio arabų teatro įtaką buvo jaučiama visame Artimųjų Rytų regione, o sėkmingiausiuose europietiško stiliaus vaidinimuose visada atsirasdavo ir tradicinio teatro apraiškų bei elementų. 

Po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperija buvo padalinta į daugybę naujų valstybių, kurios ėmė lygiuotis į JAV ir Europos šalis kaip į valstybės plėtros modelį. Nenuostabu, kad ir teatras dar labiau persismelkė vakarietiška dvasia. Iš Vakarų atėjusios dramos žanras bei televizijos atsiradimas sparčiai naikino tradicinio arabų teatro likučius. Ėmė kurtis nacionaliniai teatrai, kuriuose rodoma produkcija buvo absoliučiai europietiška. Egiptas, Sirija, Magrebas ir Iranas iškilo kaip pagrindiniai teatro kultūros centrai. 

15 pav. „Keliautojai Luksore“, J. A. Benwell 1877 m.

Egipte, dar nuo XIX a. gyvavo daugybė sėkmingų teatro trupių. Itin sparti draminės literatūros raida Egipte davė didelį stimulą ir teatro plėtrai. Vienas žymiausių rašytojų Tawfiq al-Haqīm, vadinamas modernios Egipto dramos tėvu, parašė daugiau nei 70 literatūros darbų, o 40 – čiai iš jų yra sukurti teatriniai pastatymai.

XX a. vid. kūriniuose, al- Haqīm mėgo švelniai kritikuoti politinę Egipto sistemą bei socialinę nelygybę tokiuose savo darbuose kaip „Švelnios rankos“ (1954 m.), „Sultonas, kuris negalėjo apsispręsti“ (1960 m.), o autoriaus darbai buvo tiek provokuojantys, tiek įtakojantys įvairius Egipto visuomenės sluoksnius. Dar vienas žymus autorius buvo Yusuf Idrīs, kurio drama „al-Farāfir“, tiesioginė satyra apie Egipto vadovybę, buvo net gi parodyta televizijoje. Tačiau, pats autorius savo teatrinius ieškojimus apibūdino kaip „misiją neįmanoma“, pabrėždamas, kad teatro žanras vis dar yra svetimas arabų širdyse.

16 pav. Tawfiq al-Haqīm

Irane, dėl religinės opozicijos įtakos, pirmosios vakarietiško stiliaus teatro patalpos buvo pastatytos tik XIX a. pabaigoje Dār al-Fonun vidurinėje mokykloje, kurioje buvo vaidinami tik Moljero ir kitų europos rašytojų kūriniai. 1911 m. buvo įkurtas pirmasis vakarietiško stiliaus Irano Nacionalinis teatras. Bet 1925 – 1941 m. Irano teatras patyrė nuosmukį dėl itin griežtos Pahlavi režimo cenzūros. Tik IIPK pabaigoje Irano teatras įgavo profesionalumo pagrindus. ‘Ali Nasiriān, pirmasis iškilus Irano rašytojas, įkvėptas tradicinio arabų teatro formų, pritaikė jas moderniajai teatro scenai. ‘Ali Nasiriān sukūrė pirmą pjesę, paremtą iraniečių liaudies motyvais, bei pristatytė ją Europoje, Paryžiuje 1960 m. Po IIPK, kaip ir Egipto autorių kūryboje taip ir Irane, vengiant griežtis cenzūros, autoriai savo kūriniuose plačiai naudojo simbolizmą.

Sirijoje 1960 – iais, po Hafiz al- Assad režimo žlugimo, teatro žanras išgyveni tikrą pakilimą. „Thought and Art“ intelektualų, didžiaja dalimi išsilavinusių Europoje, bendruomenė pradėjo statyti mėgėjiškas europietiškas pjeses, taip pat kelias egiptietiškas, tokių autorių kaip al-Hakim, pjeses, o 1961 m. Sirijos valdžia iš šios bendruomenės sudarė sėkmingą Nacionalinio teatro trupę. Dar vienas privatus „Liberal Theatre“ teatras, įsikūręs XX a. vid., susilaukė sėkmės kuomet aktoriai pasirinko vaidinti būtent arabų autorių kūrinius, kas ženkliai prisidėjo prie arabų rašytojų bei arabų literatūros apskritai populiarinimo.

17 pav. Graumano Egipto teatras Holivude,
JAV, 1920 m.

Nors Libanas buvo šalis, kurioje, al – Naqqāsh nuopelnu, prasidėjo šiuolaikinio arabų teatro era, po IIPK teatro žanrą ištiko nuosmukis. Tačiau, ir nuosmukio metu iškilo žymių asmenų - Sa'id Taqī al-Dīn 1953 m. parašė įžymią pjesę „al-Manbūdh“ („Atstumtasis“), kuri buvo vadinama pranašiška dėl numatytos bei aprašytos socialinės nesantaikos, prasidėjusios po kelių dešimtmečių. 1970 – 80 m. teatro žanras pradėjo atkusti, atsirado mėgėjiškų teatro pasirodymų, dažniausiai atliekamų universiteto aplinkoje. Balbeko menų festivalyje, kuriame iki tol karaliavo muzikiniai pasirodymai, atsirado ir aktorių trupė, kuri statė europietiškos dramos pasirodymus. 1970-siais atsirado net ir eksperimentinio, avangardinio teatro žanro apraiškų – „Let Desdemona Die“ buvo pastatyta R. Jabara, pasirenkant universiteto studentus kaip aktorius.

Šiuolaikinio arabų teatro festivaliai

Arabų teatras niekada nebuvo populiariausia arabų kraštų meno sritis, o teatro žanro formavimui didelę įtaką darė atvežtinės europietiškos teatrinės formos. Pasaulyje

18 pav. Teherano Teatro įėjimas, 1950 m.

sparčiai vykstant globalizacijai, arabų šalių teatras taip pat modernėja, vystosi avangardinio stiliaus eksperimentinio teatro stilius. Tam, kad arabų teatras atrastų naujų profesionalumo spalvų, bei užsitikrintų savo vietą arabų visuomenėje yra būtina semtis patirties ne tik iš tradicinio arabų teatro apraiškų, bet ir iš kitų šalių patirties. Tarptautiniai festivaliai yra viena iš galimybių tai daryti. 

19 pav. Romėnų teatras Palmyroje, Sirijoje

„Arabų teatro festivalis“ yra kasmetinis renginys, vykstantis vis kitoje arabų šalyje bei yra globojamas Arabų Teatro Instituto įsikūrusio JAE. Festivalio organizatorių teigimu, šis festivalis yra vienas iš bandymų skleisti teatro žanrą arabų šalyse, skatinti jaunuolius rinktis teatro studijas bei raginti naujų teatrinių pasirodymų kūrimą. Antrasis šio festivalio tikslas yra arabų kultūros, menų bei estetikos propagavimas. Organizatoriai pabrėžia, kad šis festivalis yra vienas iš būdų kovoti su teatro kultūros nuosmukių arabų pasaulyje. Festivalio programa skatina domėtis teatro sritimi siūlydama gausybę galimybių įvairiems atlikėjams: dalyvauti konferencijose, mokymuose, knygų leidyboje, naujausių spektaklių peržiūroje, bei susipažinime su naujausiais kūriniais skirtais vaidinimams.

20 pav. Balbeko tarptautinio festivalio akimirka, Libanas

„Tarptautinis Kairo šiuolaikinio ir eksperimentinio teatro“ festivalis kol kas yra laikomas didžiausiu Egipto meno festivaliu, kuris gyvuoja jau nuo 1989 m. Festivalio pirmininko Dr. S. Mahran teigimu, viena iš svarbiausių festivalio intencijų, nuo pat jo įkūrimo iki dabar, išliko ta pati - surenkant viso pasaulio artistus į Kairą parodyti savo priešinimąsi terorizmui. 2011 – 2016 m. festivalis, dėl politinių įvykių Kaire, nevyko. Tačiau nuo praeitų metų festivalis sugrįžo pakeitęs pavadinimą - įtraukdamas šiuolaikiškumo sąvoką - ir plėtodamas idėją išryškinti visas teatrines praktikas, kurios egzistuoja šiais laikais. Iš festivalio taip pat buvo pašalinta konkursinė dalis taip paliekant teatro mėgėjams bei patiems režisieriams galimybę ne vertinti, o tiesiog mėgautis spektakliais. 

21 pav.  Arabų teatro festivalio akimirka, 2014 m.

Arabų teatro populiarinimas vyksta ir už arabų šalių sienų. Štai festivalis Shubbak, išverstus – langas, yra didžiausias Londone kas antrus metus vykstantis renginys, skirtas šiuolaikinei arabų kultūrai vystyti. Įkurtas 2011 m. Londono mero iniciatyva, festivalis apima šiuolaikinių arabų menų, muzikos, šokių, teatro, architektūros ir debatų sritis. 2015 m. festivalyje apsilankė virš 130 artistų iš 18 arabų šalių. Nacionalistinių idėjų ir rasinės bei religinės diskriminacijos purtomame pasaulyje Shubbak festivalis skatina Londono ir ne tik bendruomenes geriau pažinti arabų pasaulį per įvairius meninius renginius.

22 pav.  23-čio Tarptautinis Kairo šiuolaikinio
ir eksperimentinio teatro festivalio akimirka

UAE šāriqa Emyrate vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Emyrato valdovas šeichas Dr .Sultan bin Mohammed Al Qasimi itin rūpinasi Emyrato menine plėtra. Jo iniciatyva vyksta ir teatro žanro sklaida, organizuojami festivaliai – arabų teatro forumai, mokyklų teatro festivaliai, teatrinių ieškojimų forumai, taip pat arabiškos ir folkloro poezijos festivaliai. Vienas įdomesnių renginių yra „Dykumos teatro“ festivalis. Šis siekia tyrinėti ryšius tarp performatyvios ir pasakojamosios meninių išraiškos formų. Keturias naktis vykstančioje teatro programoje susipina techniniai, socialiniai ir tautosakos bruožai siekiant atskleisti dykumos kultūros turtingumą ir taip pat parodyti įvairiapusę arabų pasaulio dykumos kultūrą.

23 pav. Shubbak festivalio akimirka

24 pav. Dykumos teatro festivalio akimirkos

25 pav. Dykumos teatro festivalio akimirkos

Bibliografija 

Beeman, William 1988. „Theatre in the Middle East“, Cambridge Guide to World Theatre, p. 664-676 

Abdulaziz H. Alabdullah 2014. „Original or Western Imitation: The Case of Arab Theatre“ Journal of Literature and Art Studies, Vol. 4, 9: 749-754 

Radouani, Jaouad 2015. „The Arab Theatre Festival“, Arab Stages, Vol. 1, Nr. 2

Malpede, Karen 2016. „The 2016 Cairo International Festival for Contemporary and Experimental Theatre“, Arab Stages, Vol 5, Nr. 1